Sveiki, Pabandysiu pasidalinti mintimis apie požiūrio siaurumą, taip pat nedėkingumo apraiškas gyvenime.
Iškart noriu susieti šiuos du dalykus: turime būti NUOŠIRDŽIAI dėkingi Dievui ir žmonėms. Na taip, Dievui iš tiesų reikia dėkoti už viską... Nes jis net blogį, įvykusį mūsų gyvenime, paverčia gėriu. Pvz., teko girdėti žmonių liudijimus, kaip jų žaizdos, nuodėmės ar ydos vėliau tapo džiaugsmo, palaimos versmėmis. Aš ir pati matau, kad viena yda (na, sakykim, trūkumas), kuria buvau gausiai "prifarširuota", ir dar daugokai tebesu, saugojo mane. Nuo ko? Ko gero, nuo paties didžiausio blogio, kurį aš galiu įsivaizduoti savo gyvenime. Tai kaip nedėkot? Aišku, man būna sunku pamatyti tą gėrį dar ir dabar, aš kaip ir jūs, esu kelyje. Ir netgi tai, ką protu suvokiu esant tiesą, kartais būna sunku nepasiduoti emocijoms, kai ši yda, rodos, ima ir pakiša koją. Kalbu kol kas abstrakčiai, bet kas žino, gal kada ir viešai ką nors "suskelsiu" :) . Mano atveju atsakymas yra dėkoti. Nes tai padeda pažvelgti plačiau, nesikoncentruoti ties savo ar kitų žmonių neigiamomis savybėmis ar gyvenimo įvykiais. Kai su Dievo malone tai pavyksta, ima vykti neįtikėtini dalykai. Tai iš tiesų padeda išeiti iš užburto kiauto, gal net išlįsti iš kiauto. ... Ir išspręsti tą ar kitą problemą, į kurią prieš tai buvo sutelkta per daug dėmesio, tiesiog įkišta galva. Iki negalėjimo! Ir tas yra tikrų tikriausia tiesa: toks susikoncentravimas dažnai dar ir pablogina sutuaciją, ne tik jos neišsprendžia. Jei nieko daugiau nematau aplink, nežiūriu į gyvenimą plačiau, tada šakės! O jis sau vyksta šalia, bet gal tu jo net nepastebi. Ir... nedėkoji už jį! Na ir neįsileidi gyvenimo į save. Perpasakosiu vieno žmogaus mintis, su kuriuo kalbėjau. Kas padėjo išlikti žydų konclageryje? Žmogus (neprisimenu dabar autoriaus), kuris laisvėje turėjo sunkumų užmigti, ten miegodavo puikiai, nors sąlygos, tame tarpe ir miegui, buvo nepakeliamos ir nežmoniškos. Matomai būdavo kitų dalykų, dėl kurių jis jaudindavosi, o nemigos problema tiesiog jau išgaravo iš galvos. Į ją jis nustojo telkti dėmesį. O žmonių santykiai? Lygiai tas pats. Tas, iš kurio lauki pagarbos, dėkingumo ar dar ko nors, tikriausiai tau taip ir nemalonės to suteikti. Nes to jis paprasčiausiai NETURI. Jei turėtų, duotų. Ko neturiu, tai ir negaliu duoti! Paprašykit, pradėkit reikalaut iš manęs ko aš neturiu ar ko nemoku, ar aš jums tai duosiu? Tačiau kol gyvenu iliuzija, kad štai tas ar kitas žmogus pasikeis, pagaliau liausis taip kvailai elgtis, (pvz., liausis mane erzinti, įžeidinėti, neprotingai kalbėti ir t. t.), jis greičiausiai to nepadarys. Bet žmogus kažkaip linkęs manyti, kad jis neduoda man to SPECIALIAI, pvz., nepagarbiai elgiasi, ignoruoja. Kaip galim, taip elgiamės. Kaip negalim, nesielgiam. Ką galim, tą duodam. Paprasta tiesa kaip 2x2. Gal kas nors pagalvos: "na, bet jei tu PASISTENGTUM dar labiau"... Aš stengiuosi... Žinote, man atrodo, kiekvienas gyvena, kiek galėdamas ir sugebėdamas geriau... Net alkoholikas... Ką daryt, jei aš, tarkim neturiu vienos kojos arba ausies arba esu akla? Jei man pasakys: "nueik ten ir ten" arba "paklausyk muzikos" arba dar ką nors, tai bus tik reikalavimas iš luošio dalykų, kurių jis neturi. O kiti, va, gali jam padėti. Tas kuris turi abi kojas, gali aptarnauti bekojį ir pan. Esam reikalingi vieni kitų, ir tai yra Dangaus karalystė. Dar truputį grįšiu kelis sakinius atgal. Labai gera paleisti tą mums rūpesčių keliantį žmogų, leisti jam gyventi savo gyvenimą, nes aplink daug įdomių dalykų. Tada gal ir malonės elgtis taip, kad galėsime džiaugtis... O gal ir ne. tačiau bet kuriuo atveju, jį paleisti verta, nes visada buvo ir bus antipatijų ir t. t. Neverta juos statyti sau skersai kelio. Pabaigai pateiksiu gyvenimišką iliustraciją. Vakar teko važiuoti mašina su 4,5 metų sūnėnu. Kaip žinote, jau buvo šalta ir snigo. Bet senelis (t. y. , mano tėtis) pamatė MOTOCIKLININKĄ, ir iškart suskubo pasakyti apie tai Jonukui, tačiau Jonukas motociklininko pamatyti NESPĖJO ir ... tiesiog krito į ašaras. Nepadėjo niekas: nei pasakymai, kad pamatysi motociklininką kitą kartą, nei bandymas sudominti kitomis grožybėmis ir gėrybėmis. JIs yra tiesiog motociklininkų fanas, ir pats sakosi toks esąs (ir būsiąs). "Aš noriu paamaatyyyyti motocikkkklininką daabaar", - kartojo pro ašaras. Pagal jo logiką, kitokio gėrio, išskyrus motociklinką, pasaulyje neegzistuoja. Ir nepamatęs motociklininko jis buvo nelaimingas. Manau, ir mes tam tikra savo asmenybės dalimi esame vaikai, kai nepajėgiam paleisti gyvenimo eiti taip, kaip Dievas nori. Įsikabinam patys į savo problemas, nedėkojam (ir net nepastebim!) už tai, kas vyksta gero. Taip toks užsiciklinimas užveria mus ne tik dvasine prasme - nepajėgiam priimti Dievo meilės, Jo malonės, bet ir psichologine - praktine. Tiesiog rankos tarsi sugniaužtos, negalim priimti kitų gerų dalykų ir dalykėlių. Ir tai yra mano pačios daugybę kartų patirta tiesa. Tiesiog noriu pasakyti, kad gavau pačiupinėti užsiciklinimą už neigiamų dalykų žmonių tarpusavio santykiuose ir kaip platesnis žvilgsnis gali padėti išspręsti realią (ir tikrai skaudžią, kai tikrai sunku buvo nukreipti žvilgsnį kitur) problemą. O gal tikrai būtų fainai susirinkti kur nors ar pas ką nors, o ne bendrauti virtualiai? Tuomet bendravimas būtų asmeniškesnis. Akvilė
_______________________________________________ Konferencija Ateitis Norėdami atsisakyti, rašykite adresu ateitis-unsubscr...@konferencijos.lt http://www.konferencijos.lt/mailman/listinfo/ateitis
